Globos istorija dovanojusi tėvystės džiaugsmus

        Netikėtai gavau žinutę su pasiūlymu pasidalinti savo sėkmės istorija apie globą. Pagalvojau, o kodėl gi nepapasakojus ir nepasidalinus mūsų istorija. Viskas prasidėjo maždaug prieš 11 metų. Sutikau savo  žmogų jau būdama brandžiame amžiuje. Bandymai susilaukti vaikelio buvo nesėkmingi. Iš vienos gydytojos išgirdome apie pasiūlymą kreiptis į įvaikinimo tarnybą. Pradžioje ši mintis atrodė bauginanti, tačiau pasitarę ir pasvarstę po kurio laiko kreipėmės į vietinę savivaldybę. Ten gavome  informaciją nuo ko mums pradėti šitą kelią. Pirmiausia praėjome mokymų kursą, po kurio kaip  minėjo, dalis būsimų tėvelių persigalvoji ir nebežengia toliau. Mes išklausę kursą buvome tvirtai apsisprendę    ir pasiruošę savo meilę, ir namų šilumą suteikti vaikučiui, kuriam šito trūksta. Sekantis žingsnis buvo tyrimas ir apklausa, kurį atliko socialiniai darbuotojai. Teko atsakyti į daugybę įvairių klausimų, susijusių su mūsų praeitimi, vaikyste bei mūsų požiūriu kai kuriais gyvenimo aspektais. Apklausą  išlaikėme, gavome apylinkės narių leidimą, tuomet prasidėjo kitas etapas- tai buvo dokumentų vertimas ir notaro patvirtinimas.

        Pirmasis pasiūlymas atėjo pakankamai greitai, tačiau su skaudama širdimi teko jo atsisakyti. Paskui vėl ilga pauzė ir tyla. Rašėme ir klausėme  dažnokai, tačiau gaudavome atsakymą, kad esame eilėje ir reikia tik laukti. Ir praėjus kažkur apie metus laiko gavome laišką su pasiūlymu. Pamenu labai gerai kaip širdis virpėjo prieš atidarant voką. Tai buvo informacija apie mažą, geltonplaukį, didelėms mėlynomis akimis berniuką, kuriam tuomet buvo 2,5 metukų. Nieko nelaukę vykome į susitikimą su berniuku. Tai buvo 2014 metų vasario 14 diena, diena kai mes pirmą kartą pamatėme savo berniuką. Kai susitikome pirmąjį kartą Kajukas vis  dar nekalbėjo. Po pabendravimo su Kajuku ir darbuotojais , nusprendėme eiti pirmyn. Paskui vėlgi laukimas kada paskiriamas teismas, vaikučio lankymas, kad apsiprastų prie mūsų. Ir štai atėjo teismo diena. Didžiulis nerimas ir jaudulys prieš prisiimant šią didžiulę atsakomybę, bet kaip nekeista teismui pasibaigus viskas atslūgo ir jau tvirtai supratome, kad dabar tik mes atsakingi už mūsų mažojo Kajuko ateitį ir laimę. Atvykus pasiimti vaikučio jis atrodė išsigandęs ir net pyko kai mes  jį perrenginėjome. Tai suprantama, nes jis jautė didžiulį nerimą paliekant savo aplinką, kurioje augo. Auklėtojos padėjo perrengti Kajuką ir tuomet jis nurimo, pažvelgė į save ir visiems pamojavęs išvyko su mumis. Kajukas labai jautriai reagavo į garsus, tiesiog drebėjo pravažiavus mašinai, bijojo vandens, godžiai valgė maistą. Jo pasaulyje atsirado nauji potyriai ir dar nepatirti skoniai. Mes  buvome informuoti, kad berniukas yra alergiškas ir gali valgyti tik apribotą maistą. Rankytės ir ausytės buvo įtrūkusios, pradžioje mus išbėrė, bet pamažu viskas tvarkėsi ir gijo. Raida buvo atsilikusi. Gyvenimas kartu buvo ir vis dar yra pilnas įvairių iššūkių. Mes supratome, kad mes prisiėmėme didžiulę atsakomybę. Laikui bėgant priprato Kajukas prie vandens, o dabar jis plaukia ir nardo kaip žuvis. Kas vakarą mes jam skaitėme pasakas ir dabar vis dar jis nori, kad skaitytume,  nors ir pats skaito kuo puikiausiai. Jam skaitymas - gražus dienos užbaigimas. Tuomet jis mus abu apkabinęs ir pasakęs labanakt kuo ramiausia užmiega. Nuostabus jausmas matyti, kad vaikutis auga laimingas. Kajukas lanko specialią mokyklą ir jau baigė ketvirtą klasę. Jis jaučiasi ramiau ir geriau ramesnėje aplinkoje. Auga mūsų Kajukas, o kartu su juo mokomės bei augam mes kaip tėveliai. Kajukas dar tikros savo istorijos pradžios nežino, tačiau kai jau matysime, kad jis jau subrendęs ir pasiruošęs sužinoti tiesą , mes jam viską papasakosime.

      Norėčiau paskatinti tėvelius, kurie nori, bet gal vis dar abejoja, globoti ar įsivaikinti vaikutį, tai padaryti. Jie gali būti sudėtingi, pasimetę, kiek kitokie vaikučiai, tačiau jų širdelės trokšta turėti tėvelius, namus ir užmigti savo lovytėje, kurioje būtų apklostomas mamytės ar tėčio. Jie kaip ir mes nori būti svarbūs ir mylimi. Juos tik reikia priimti ir mylėti tokius kokie jie yra. Vaikučiai nėra kalti, kad  jų biologiniai tėveliai negavo socialinių įgūdžių ir negebėjo jais pasirūpinti. Štai tokia mūsų istorija, kaip nuostabus berniukas pasibeldė į mūsų širdis ir suteikė laimę būti   tėveliais.